„Amoris laetitia“: Gailestingumo pastoracijos logika


Norėdamas išvengti klaidingų aiškinimų, primenu, kad Bažnyčia niekaip negali atsisakyti pilnatviško santuokos idealo, Dievo plano visu jo didingumu: „Jaunus žmones, kurie yra pakrikštyti, reikia padrąsinti, kad jie nesvyruodami atsivertų turtingumui, kurį jų meilės planui siūlo Santuokos sakramentas, ir būtų sustiprinti Kristaus malonės bei galėtų visapusiškai dalyvauti Bažnyčios gyvenime“.

Drungnumas, bet kuri reliatyvizmo forma ar perdėtai jam rodoma pagarba jį siūlant rodytų ištikimybės Evangelijai stoką ir Bažnyčios meilės patiems jaunuoliams stygių. Suprasti ypatingas situacijas nereiškia pilnatviškesnio idealo šviesos slėpimo ar siūlymo mažiau, nei žmonėms siūlo Jėzus. Už nesėkmę patyrusiųjų pastoraciją šiandien svarbesnės pastoracinės pastangos stiprinti santuokas ir taip užkirsti kelią jų žlugimui.

Vis dėlto iš švelninančių aplinkybių – psichologinių, istorinių ir biologinių – svarumo suvokimo išplaukia, kad, „nemenkinant evangelinio idealo vertės, būtina gailestingai ir kantriai lydėti galimais kasdien save statydinančio asmens etapais“, leidžiant reikštis „Viešpaties gailestingumui, skatinančiam mus daryti galimą gėrį“. Suprantu tuos, kurie pirmenybę teikia mažiau lanksčiai pastoracijai, nepaliekančiai erdvės painiavai. Tačiau nuoširdžiai tikiu, kad Jėzus nori Bažnyčios, dėmesingos gėriui, kurį Šventoji Dvasia skleidžia tame, kas silpna, – Motinos, kuri net akimirką, kai aiškiai skelbia savo objektyvų mokymą, niekada neatsisako „galimo gėrio, net ir rizikuodama susitepti kelio purvu“.

Ganytojai, siūlantys tikintiesiems pilnutinį Evangelijos idealą ir Bažnyčios mokymą, sykiu turėtų padėti persiimti atjautos silpniems žmonėms logika ir vengti persekiojimų bei perdėm žiaurių ir nekantrių nuosprendžių. Pati Evangelija iš mūsų reikalauja neteisti ir nesmerkti (plg. Mt 7, 1; Lk 6, 37). Jėzus „tikisi, kad liausimės ieškoję asmeninių ir bendruomeninių prieglobsčių, leidžiančių laikytis atstu nuo žmogiškųjų dramų branduolio, tikrai prisiliesime prie konkretaus kitų gyvenimo ir pažinsime švelnumo jėgą. Tai darant gyvenimas tampa įstabiai sudėtingas“.

Prasminga tokius apmąstymus plėtoti gailestingumui skirtais Jubiliejaus metais, nes ir įvairiausių su šeima susijusių situacijų atžvilgiu „Bažnyčiai tenka užduotis skelbti Dievo gailestingumą, tvinksinčią Evangelijos širdį, kuris per ją turi pasiekti kiekvieno žmogaus širdį ir protą. Kristaus Sužadėtinė persiima Dievo Sūnaus, ateinančio pas visus be išimties, elgsena“. Ji gerai žino, kad pats Jėzus yra šimto, o ne devyniasdešimt devynių avių kaimenės ganytojas. Jis nori visų. Tai suvokiant tampa įmanoma, kad „visus, tikinčiuosius ir toli esančiuosius“, pasiektų „kvapnusis gailestingumo aliejus kaip Dievo Karalystės, jau esančios tarp mūsų, ženklas“.

Nevalia užmiršti, kad „gailestingumas nėra vien Tėvo veikimas, bet ir tampa tikrų Dievo vaikų atpažinimo kriterijumi. Vadinasi, esame pašaukti praktikuoti gailestingumą, nes gailestingumas pirmiausia buvo parodytas mums patiems“. Tai – ne romantinis pasiūlymas ar silpnas atsakas į Dievo, visada trokštančio skatinti žmones, meilę, nes „gailestingumas yra atraminė Bažnyčios gyvenimo sija. Visą jos pastoracinę veiklą turėtų gaubti švelnumas tikintiesiems; ji negali skelbti ir liudyti pasauliui be gailestingumo“. Tiesa, „dažnai elgiamės kaip malonės kontrolieriai, o ne palengvintojai. Tačiau Bažnyčia yra ne muitinė, o Tėvo namai, kur yra vietos kiekvienam su jo varganu gyvenimu“.

Moralinės teologijos mokymas turėtų įsitraukti šias mintis, nes, nors ir tiesa, jog būtina rūpintis, kad Bažnyčios moralinis mokymas būtų nepažeistas, ypatingas dėmesys vis dėlto skirtinas išryškinti bei skatinti iškiliausias ir esmingiausias Evangelijos vertybes, pirmiausia meilės kaip atsako į neužtarnautą Dievo meilės iniciatyvą pirmenybę.

Kartais mums taip sunku pastoracijoje padaryti erdvės besąlyginei Dievo meilei. Gailestingumui keliame tiek sąlygų, kad jis netenka konkrečios prasmės ir realios reikšmės, o tai yra paveikiausias būdas susilpninti Evangeliją. Pavyzdžiui, tiesa, kad gailestingumas nešalina teisingumo ir tiesos, tačiau pirmiausia pasakytina, jog gailestingumas yra teisingumo pilnatvė ir ryškiausias Dievo tiesos parodymas. Todėl visada reikia atsiminti, jog „neteisingi visi teologiniai požiūriai, kurie galiausiai verčia abejoti pačia Dievo visagalybe ir pirmiausia jo gailestingumu“.

Šitai teikia mums rėmus bei aplinką, kurie neleidžia aptariant kebliausias temas plėtoti šaltos biurokratinės moralės ir vietoj to įkelia mus į gailestingos meilės kupino pastoracinio įžvelgimo, visada linkusio suprasti, atleisti, lydėti, puoselėti viltį ir pirmiausia įtraukti, kontekstą. Tokia logika turi vyrauti Bažnyčioje, kad atvertume „širdį visiems, kurie gyvena įvairiausiuose egzistenciniuose paribiuose“.

Kviečiu tikinčiuosius, kurių situacija sudėtinga, pasitikint kalbėtis su savo ganytojais ar pasauliečiais, paskyrusiais savo gyvenimą Viešpačiui. Ne visada jie sulauks iš jų savo idėjų bei troškimų patvirtinimo, bet tikrai gaus šviesos, leidžiančios geriau suprasti savo situaciją ir atrasti asmeninio brendimo kelią.

Kviečiu ganytojus meiliai ir giedrai įsiklausyti, nuoširdžiai trokštant suvokti žmonių dramos esmę ir suprasti jų požiūrį, padėti jiems geriau gyventi ir pažinti savo vietą Bažnyčioje.

 

POPIEŽIUS PRANCIŠKUS

 

bernardinai.lt

 

Grįžti į atgal
Visos teisės saugomos © 2016 www.svedasuparapija.lt