Bažnyčios istorija

picture-002-min

Svėdasų bažnyčia minima 1522 m. Vilniaus vyskupijos prelato Jono Albino akte.  Manoma, kad nuo XVI a. vidurio Svėdasuose klebono nebuvo. 1533 m. Svėdasų dvaras atiteko Radvilų giminei, kuri rėmė reformatų tikėjimą ir slopino katalikybę, tad bažnyčia perduota reformatams. Spėjama, kad miestelio viduryje katalikai buvo pasistatę nedidelę bažnytėlę, tačiau apie tai nėra išlikusių rašytinių dokumentų.

Mikalojus Radvila (1549–1616) Svėdasų katalikų bažnyčiai 1574 m. dovanojo Papiškio palivarką ir Medinių (Medginių) kaimą, vėliau pavadintą Kunigiškiais. Nuo 1574 m. minima parapinė mokykla, kuri vėliau buvo uždaryta. Žinoma, kad 1575 m. didiko Kristupo Mikalojaus Radvilos fundacija buvo pastatyta medinė kalvinų bažnyčia, kuri vėliau atiteko katalikams.

 

1636 m. Svėdasuose buvo pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, kuriai iškelta byla, neva ji stovinti per arti katalikų bažnyčios.  Svėdasų dvarininkas 1648 m. įsipareigojo pastatyti mūrinę katalikų bažnyčią kapinėse. Sudegus katalikų bažnyčiai, 1657m. evangelikų reformatų šventovė buvo paskirta katalikams. Ją grąžino Svėdasų savininkas ir Vilniaus vyskupas (vėliau ir kardinolas) Jurgis Radvila kartu su Medginių palivarku prie Kamajų kelio (iš viso 18 valakų žemės su 78 baudžiauninkais), o miestelyje bažnyčiai paskyrė sklypą iš dvaro žemės.

i21_mv-svedasai

Galima spėti, kad didžiojo rusų antplūdžio į Lietuvą metu (1655-1661) Svėdasų bažnyčia buvo arba sugriauta, arba smarkiai apgadinta, nes po karo 1676 m. aukščiausioje miestelio vietovėje iškilo nauja mūrinė katalikų bažnyčia, iš kitų krašto šventovių išsiskyrusi tuo, jog turėjo dvi koplyčias – mūrinę ir medinę. 1680 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Mikalojus Slupskis. 1676 m. atstatyta  ir parapinė mokykla. Joje vaikus mokė vietos kunigai. Vėliau ji buvo uždaryta ir vėl atkurta tik 1777 m. XVIII a. viduryje bažnyčios bokšte buvo įtaisytas valandas mušantis laikrodis. 1768 m. bažnyčios inventoriuje įrašyta įvairių styginių ir pučiamųjų muzikos instrumentų.

Tačiau ir nauja bažnyčia ilgainiui pasidarė per maža. 1794 m.  Svėdasų  klebonas kanauninkas  kun. Mykolas Smolskis  (Smolenskis), remiamas bažnyčios globėjų kunigaikščio Karolio Radvilos ir grafienės Pliaterienės, prie senosios mūrinės bažnyčios, palikdamas ją kaip kairiosios navos pusės koplyčią, pristatė naują medinę bažnyčią. Statybos data tebėra iškalta pamate priešais didįjį altorių. Iš senosios medžiagų pastatė kleboniją, kurią nugriovė 1936 m. klebonaujant kun. Antanui Survilai.

image

1794 m. statyta medinė Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia yra tradicinio plano ir fasado: kryžminė, su aukštais transeptais ir trikampiu fasado frontonu. Tik vienintelis bokštas yra Lietuvai svetimos bizantiškos formos. Tai svogūninis aštuoniabriaunis šalmas ant aštuoniasienio tambūro. Bažnyčios durys arkinės, langai stačiakampiai, sienos apkaltos statmenai. Frontono karnizai padabinti modiljonais. Kitokių ornamentų nėra. Svėdasų bažnyčios ilgis – 38 m, plotis ties transeptu per abi koplyčias – 30,2 m, aukštis iki lubų – 8 m, iki bokšto viršūnės – 24 m.

Bažnyčios vidus gražus, seniau buvęs dar vieningesnio stiliaus. Palei sienas iš abiejų pusių per visą bažnyčią buvęs kolonomis paremtas balkonas, todėl bažnyčia atrodė ne tokia plati. Balkonai tamsino bažnyčią, todėl klebonas kun. Jurgis Narmontas 1887 m. juos nugriovė, palikdamas tik balkoną choristams. Iš kolonų pakelėse pastatė koplytstulpius, kai kurie iš jų dar tebestovi.

dsc_1025-minDidžiajame altoriuje – Šv. Mykolo Arkangelo, bažnyčios globėjo, paveikslas. Iš šonų stovėjo Šv. Marijos ir Švč. Jėzaus širdies statulos. Pastarajai sudužus, į jos vietą pastatytos Teresėlės ir kun. Bosko statulos, o Marijos statula laikinai patalpinta Šv. Marijos koplyčioje. Viršutinėje altoriaus dalyje yra Šv. Jurgio paveikslas.

Kairėje yra Šv. Juozapo altorius, kur yra labai meniškas XVIII a. pab. – XIX a. pr. Šv. Juozapo su Kūdikėliu ant rankų paveikslas. Tai vienas vertingiausių bažnyčios meno kūrinių. Seniau šis paveikslas stovėjo medinėje koplyčioje, altoriuje, kur dabar Nukryžiuotojo figūra.

Dešinėje yra altorius Šv. Pranciškaus, kurio paveikslas kartais kabodavo vietoj Šv. Marijos paveikslo.  Medinėje koplyčioje raudono audeklo fone – Nukryžiuotojo figūra. Mūrinėje koplyčioje yra nežinomo autoriaus nutapytas Šv. Marijos paveikslas, papuoštas sidabriniais rūbais. Didelės ant drobės tapytos Kryžiaus kelio stotys. Deja, išblaškytas 12-os apaštalų paveikslų rinkinys – tik 6 liko Svėdasuose, o kiti pateko į Anykščius, Kupiškį.

Šventoriuje anksčiau būdavo laidojami žmonės. Šventorius erdvus, 84 arų ploto. 1828 m. klebonas kun. Juozas Ruseckas aptvėrė šventorių iš trijų pusių akmenų tvora, iš ketvirtosios – medine tarp stulpelių. Tvoros viršų apdengė lentelėmis, o vėliau klebonas kun. Jonas Kraniauskas apliejo cementu. Klebonas kun. Antanas Survila irstantį mūrą sutvirtino bei išmūrijo ketvirtą šventoriaus sieną. Priešais didžiąsias bažnyčios duris dviejuose mūro akmenyse yra beveik neįskaitomi lenkiški įrašai.

Šventoriuje 1938 m. pavasarininkai pastatė gražų paminklą – Švč. Jėzaus Širdies statulą ant akmeninio postamento, su užrašu „Viešpatie tautų Valdove, Tau mūsų širdys“. 1944 m. per Antrąjį pasaulinį karą nukritusi bomba statulą apdaužė. Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui pažymėti šis paminklas restauruotas. Taip pat šventoriuje 1989 m. pastatytas ir aukštaitiškas kryžius (autorius-tautodailininkas Stasys Karanauskas).

Marikonių koplyčia

Ilgą laiką Svėdasų bažnyčios globėjai buvo grafai Marikoniai. Iki šių laikų išlikęs įspūdingas 1857 m. grafienės Liudvikos Marikonienės dovanotas procesijų kryžius. 1848 m. Liucijono Marikonio iniciatyva šventoriuje pagal Georgo Vernerio projektą buvo pastatyta koplyčia-mauzoliejus – vienas ryškiausių neogotikinių statinių, pasižymintis originalia ir gausia reljefine puošyba. Sakoma, kad koplyčia – miniatiūrinė vienos Italijos bažnyčios kopija. Ji balta, tinkuota, gausiai ornamentuota statmenomis kaneliūromis, pinakliais ir gotikinių langų skaidmenimis. Po koplyčia įrengti rūsiai, kuriuose buvo laidojami Marikonių šeimos nariai.

 

Jau kelis kartus remontuotas nutrupėjęs tinkas, karnizai ir bokšteliai. Stogas su visais balkiais buvo užkritęs ant lubų. Paskutinį kartą koplyčia remontuota 1959 m.: restauruotas tinkas, išbaltinta išorė, sutvarkytas stogas, apdengta cinkuota skarda. 1863-1865 m. klebono kun. Kanuto Saurimavičiaus rūpesčiu šventoriuje buvo sumūryta ir balta neogotikinė 36 m aukščio varpinė, iš kurios svėdasiškius maldai kviečia trys XVII-XVIII a. varpai. Karų ir negandų metais svėdasiškiai juos buvo užkasę. 1957 m. jie pakabinti senojoje vietoje.

VarpinėDidysis varpas iš kito sudužusio varpo gabalų išlietas Vilniuje 1735 m. Carel‘io Gottlieb Sparr, Svėdasų klebono kun. Mykolo Jasevičiaus rūpesčiu. Varpas turi Šv. Marijos, Šv. Juozapo, Šv. Onos, Šv. Jono Krikštytojo vardus. Varpo viršuje užrašas: „Gloria in excelsis Deo“. Antras pagal didumą varpas turi trumpą užrašą „Anno 1730 Ximirs Aborling Regiomonti“. Ant trečio mažo varpelio lotynų kalba užrašyta: „Geriausiam Aukščiausiam Dievui garbė. Mane padarė Delanarg Šv. Marijos šlovei ir visų šventųjų garbei. Jį paaukojo garbingasis ir šviesusis Laurencijus – Kazimieras Janavičius, kanauninkas ir dekanas Svėdasų klebonas 1662 Viešpaties metais.“ Žemiau įbrėžtos datos 1919 ir 1957. Tai metai, kada paslėpti varpai buvo išimti iš žemės.

Klebono kun. Juozo Bieliausko rūpesčiu 1880 m. varpinė buvo ištinkuota. Varpinės apatinis aukštas yra kvadratinio plano, su įžambiais kontraforsais kampuose ir gotikinės smailės portalu. Antrasis ir trečiasis tarpsniai yra aštuoniasieniai, su siaurais langais ir mažomis apskritomis angomis.

Piramidinis stogelis apsuptas frontonėlių vainiku. Toji varpinė, aukštesnė už pačią bažnyčią, tiksliau, už jos bokštą, gerai matoma iš miestelio aikštės. Nuo statomos varpinės pastolių 1863 metų sukilimo metu į sukilėlius kreipėsi vienas iš vadų – kunigas Antanas Mackevičius, kai čia b
uvo sustoję 1863 m. sukilimo dalyviai. Šį žygį mena 1992 m. šventoriuje pastatytas stogastulpis (autorius-tautodailininkas Stasys Karanauskas).

 

Svėdasų kapinės, manoma, įkurtos XVII a. Iki tol mirusiuosius laidodavo bažnyčios šventoriuje. Svėdasų kapinės dabar gerokai išsiplėtusios. Į kapinių teritoriją pateko ir ta vieta, kur seniau buvo Radvilų dvaro rūmai, kasant laidojimo duobes, randama jų liekanų. Plotas nuo koplyčios iki dabartinio kelio prijungtas 1874 m. Žemę kapinių didinimui davė miesčionys, už tai jiems buvo pažadėta privilegija – laidojant kunigas pasitiks prie namų. 1964 m. pridėtas žemės gabalas link Vilniaus – Biržų plento. Kapinės aptvertos tvirta akmens siena.

Jau nuo senovės kapinėse stovėjo medinė koplyčia. Ilgainiui ji apgriuvo. Naujoms statyboms reikėjo specialaus leidimo, o caro valdžia labai nenoriai duodavo linkėdama, kad bažnyčios pamažu sugriūtų. Todėl žmonės pasirūpino, kad valdžia „nematytų“, o patys 1884 m. skubiai sumūrijo naują koplyčią. Sienas iš lauko pridengė senomis lentomis, o stogą išmurzino, kad iš tolo nešviestų. Meistras – miestelio gyventojas Selickas. Koplyčioje buvo išmūrytas rūsys, jame palaidotas žymus maršalka Juozas Beleišis. Prie koplyčios durų tebėra įrėžti jo inicialai. Klebonas kun. Antanas Survila uždėjo cinkuotos skardos stogą, išcementavo grindis. 1959 m. koplyčia naujai išdažyta, viduje pastatytas senos bažnyčios katafalkas.

Kapinių vartus, statytus XIX a., su didele arkine anga ir trimis akmeniniais bokšteliais, primenančiais Gedimino stulpus, puošia trys dideli, ažūrinės ornamentikos geležiniai kryžiai. Jie – respublikinės reikšmės dailės paminklai. Nišose kadaise buvo šventųjų skulptūros, kurios dabar atstatytos.

Kapinėse daug įdomių paminklų, kryžių, tautodailininkų kūrinių. Čia yra įdomus triaukštis mūrinis paminklas paskutinių maro metų (1707-1711) aukoms atminti. Koplytstulpis pastatytas maždaug 1750 m., po 30-40 m. nuo baisios epidemijos. Paminklas jau apgadintas laiko. Svėdasų kapinėse ilsisi kun. Juozo Tumo-Vaižganto, dailininko Kajetono Sklėriaus tėvai ir kt.

Prie seno vieškelio į Kupiškį stovi grafo Liucijono Marikonio statyta koplytėlė. Jis, vildamasis, kad pasveiks jo paralyžiuota duktė, pastatė čia koplytėlę ir net ketino įrengti kalvarijas. Koplytėlė 6,5 m aukščio ir 4×3 m dydžio (projekto autorius Georgas Verneris). Joje įrengtas altorėlis su Šv. Marijos skulptūra. Nors koplyčia tolėliau nuo miestelio, ji gausiai lankoma, puošiama, prižiūrima, nė karto nebuvo išniekinta, apiplėšta.

1877 m. bažnyčioje įrengti 10 registrų vargonai, pagaminti meistro Juozapo Radavičiaus (1857–1911). Jie yra balaniniai, pirkti iš Svėdasų dvaro. Anksčiau buvo ir trompetas, bet jo vieton meistras Jegėla įtaisė bordoną. Buvo labai nepatogu, nes vargonininkas sėdėdavo nugara į altorių ir žiūrėdavo į veidrodį. Kitas nepatogumas, kad buvę labai maža vietos choristams, tad 1957 m. balkono vidurys buvo praplatintas, o vargonų klaviatūra atsukta į altoriaus pusę. Šiuos darbus atliko meistras Paliukas iš Panevėžio. Dabartinis klebonas kun. Vydas Juškėnas 2012-2013 m. rūpinosi pilna vargonų restauracija. Buvo pakeistas variklis, dumplės, restauruotos vargonų dūdos, klaviatūra. Meistras – Aloyzas Lizdenis.

Svėdasų parapija iki 1849 m. priklausė Vilniaus vyskupijos Kupiškio dekanatui, iki 1926 m. – Žemaičių vyskupijai, nuo 1926 m. – Panevėžio vyskupijos Anykščių dekanatui.

Klebono kun. Jono Kraniausko iniciatyva 1930 m. suremontuota bažnyčia. 1944 m. per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia šiek tiek nukentėjo – vokiečių karinio lėktuvo numesta bomba sprogo šventoriuje, netoli didžiojo altoriaus sienos. Suiro klebono kun. Jono Kraniausko 1922-1925 m. dengtas cinkuota skarda stogas, prasiskyrė kai kurių sienų sąsparos, buvo apgriautas didysis altorius, apdegė viršutinė bokšto dalis. Dėl karo meto sužalojimų išjudintas stogas ėmė leisti vandenį, puvo lubos. Kunigas klebonas kun. Antanas Survila bažnyčią net ir sunkiomis sąlygomis suremontavo, o 1958 m., buvo naujai perdengtas kairysis bažnyčios sparnas – Šv. Marijos koplyčia ir zakristija, priekyje įdėtos visai naujos lubos, langams įstatyti nauji rėmai, visur išdažyta, padaryta daug naujų suolų.

1960 m. grėsė nelaimė visa paversti pelenais. Dėl zakristijono kaltės iš smilkytuvo kilo gaisras. Laimei, pastebėję dūmus, žmonės ugnį užgesino. Pati bažnyčia visai nenukentėjo, o zakristiją teko išdažyti naujai.

Klebono kanauninko kun. Antano Survilos rūpesčiu prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo pastatyta altarija ir parapijos salė, tačiau per karą sugriauta.

Senovėje Svėdasų parapija buvo dvigubai didesnė negu dabar. Šiomis dienomis jai priklauso: Auleliai, Bajorai, Butėnai, Čiukai, Daujočiai, Deksniai, Drobčiūnai, Denionys, Ertėjai, Gikiai, Girelė, Galviškis, Galvydžiai, Grikiapeliai, Gudonys, Juodeglinis, Kraštai, Krašteliai, Kušliai, Kunigiškiai, Medginiai, Kalniečiai (Aukštieji Malaišiai), Liepagiriai, Miškiniai, Morkūniškis, Milokiškis, Malaišiai, Narbučiai, Rūdakasiai, Rimdžiai, Šlapiašilis, Šaltiniai, Sliepsiškis, Savičiūnai, Trumpučiai (Somasiškis), Visetiškis, Vaitkūnai, Vikonys, Zoviškiai.

Svėdasų parapijoje 1929 m. gyveno 4840 žmonių; 1939 m. – 5173; 1943 m. – 5052 žmonės. 1929 m. nuo Svėdasų parapijos atsiskyrė prie naujai įkurtos Adomynės parapijos keli kaimai. Ši statistika nėra tiksli, kadangi archyvinių dokumentų bažnyčioje išliko labai mažai. Dalis sudegę, dalis kažkur paslėpta, dalis Vilniaus archyve. Parapijos esamose įvairiose bažnytinėse knygose informacija pradėta registruoti tik nuo 1945 metų. Išlikusių duomenų labai mažai, tad šiomis dienomis kasmet vidutiniškai pakrikštijama ~50 krikštijamųjų, sutuokiama ~20 porų, palaidojama ~70 parapijiečių. Svėdasų parapijoje gyvena maždaug apie 2000 gyventojų.

dsc_0996

Bažnytiniai objektai Svėdasų parapijoje: Šaltinių kaime kapinių koplytėlė, Rimkų kryžius (1928) Žaliojoje Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti (restauruotas 1990 m.), Šv. Stepono koplytstulpis, Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpis Moliakalnyje, Šv. Jono koplytstulpis Butėnuose, Nepriklausomybės koplytstulpis (1989) Svėdasuose. Svėdasų kraštas nuo seno garsėjo kryžiais. Tačiau sunkiais laikais dauguma jų – labai meniškų, originalių buvo sunaikinta, kiti patys nugriuvo palaužti vėjų, darganų.

Grįžti į atgal

Visos teisės saugomos © 2016 www.svedasuparapija.lt