Kovo 19 d. minimas Šv. Juozapas, Marijos Sužadėtinis


Šv. Juozapas (I a.), Švč. Mergelės Marijos Sužadėtinis, minimas kovo 19 d.

Juozapas yra Marijos sužadėtinis, šventosios šeimos galva. Dovydo giminės palikuonis buvo karališkos kilmės, bet šis kilmingumas buvo tik žodinis, nes gyvenimui jis turėjo užsidirbti pats ir buvo paprastas kaimo amatininkas. Savo šiukščiomis ir pūslėtomis rankomis gamino įvairius medinius gaminius: paprastus baldus bei įvairius kasdieniuose darbuose tautos, kuri daugiausia vertėsi žemdirbyste bei gyvulininkyste, naudojamus daiktus. Apie jį nežinome nieko tikra, išskyrus tai, ką apie jį papasakojo evangelistai Matas ir Lukas.

Gausių įvykių pateikia legenda, plačiai pasakojanti ir apie svarbiausią šio teisaus, tylaus (jo žodžių neperteikia nei vienas evangelistas) ir paklusnaus žmogaus gyvenimo įvykį – jo santuoką su Marija, sudarytą, kaip teigia vieni pasakojimai, jaunystėje, kiti – jau brandžiame amžiuje. Šiaip ar taip legenda pasakoja apie varžytuves tarp Marijos rankos siekiančiųjų. Jas laimėjo Juozapas, nes tose varžytuvėse jam priklausiusi sausa lazda – to reikalavo varžytuvių taisyklės – vienintelė stebuklingai pražydo.

Šia legenda akivaizdžiai buvo norima parodyti, kaip iš sudžiūvusio Senojo Testamento kamieno naujoje atpirkimo saulės šviesoje per įvykius, kuriuos šį sąjunga įgalino, išsiskleidė malonė.

Kalbant apie istoriškai pagrįstesnes žinias, žinoma, kad Juozapui, pagal to meto tradicijas susižadėjusiam su jaunąja Marija, teko spręsti nelengvą dilemą. Jaunoji sužadėtinė, nepriekaištingos doros ir be galo sąžininga mergina, dar nepersikėlusi gyventi pas jį, pastojo.

Su ja aiškiai buvo įvykę kažkas slėpiningo, nesuvokiamo, ko Juozapas, teisus ir paprastas vyras, neketino smerkti. Todėl, nenorėdamas savo jaunajai sužadėtinei viešai užtraukti gėdos, jis nutarė ją atleisti slapta.

Tačiau, laimei, čia įsikišo Dievo angelas ir išsprendė šį keliantį nerimą ir dramatišką klausimą. „Juozapai, Dovydo sūnau, -tarė jam angelas, – nebijok pasiimti pas save savo sužadėtinės Marijos, nes tas, kuris joje užgimė, yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam duosi vardą Jėzus, ir jis išgelbės tautą iš jos nuodėmių.“

Juozapas lengviau atsikvėpė ir, būdamas paklusnus žmogus, „pasiėmė pas save savo žmoną“, ir su ja, Augustui panorus surengti gyventojų surašymą, patraukė į Betliejų, kur, Marijai atėjus laikui gimdyti, ji pagimdė Išganytoją.

Angelui pranešus, gimusio Mesijo pirmiausia atėjo pasveikinti piemenys, netoliese nakvoję su savo bandomis, o paskui, žvaigždės vedami, ir trys paslaptingi iš tolimų šalių atkeliavę išminčiai, Trys Karaliai.

Vėliau virš šios šeimos, džiaugsmingai palinkusios prie nepaprasto Kūdikėlio, pakibo tamsus Erodo žiaurumo šešėlis. Juozapas, Marija ir Kūdikis, kad išvengtų mirtinų karaliaus paspęstų žabangų, buvo priversti bėgti į Egiptą, o pavojui praėjus, jie grįžo į Nazaretą ir ten toliau dirbo.

Apie Juozapą evangelijose, nors ir netiesiogiai, dar kartą užsimenama pasakojant apie dvylikametį Jėzų, kai Jis užtruko šventykloje ir savo tėvus privertė nemenkai pasijaudinti. Jį radusi Marija papriekaištavo Jam: „Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ Laimingai pasibaigus šiam nedideliam nuotykiui, į namelį Nazarete grįžo ramybė. Juozapo ir Marijos akyse Jėzus augo „išmintimi, metais ir malone“, per kasdienį sunkų darbą savo tėvo dirbtuvėje, maldą ir paklusnumą rengdamasis Mesijo misijai.

Apie Juozapą evangelijose daugiau nieko nebepasakyta. Beveik neabejotina, kad jis savo žemiškąją kelionę baigė prieš Jėzui pradedant rodytis viešai. Jis mirė laiminga mirtimi, paguostas Jėzaus buvimo šalia bei įsitikinimo, kad jam teko nepaprasta privilegija būti laikomam Mesijo tėvu, kad jis gynė, mylėjo ir išlaikė tą, kuris savo mirtimi atpirks visą pasaulį.

Evangelijos Juozapo itin neišaukština, tačiau jo dvasia, jo būdo bruožai išryškėja per tą užduotį, kuri jam buvo patikėta, ir per jo nuolankų atvirumą Dievo malonei bei planams. Krikščionių atmintyje šv. Juozapas yra paprasto žmogaus, sąžiningo darbininko, kuris per savo sąžiningą bei išskirtinį gyvenimą buvo švenčiausiosios iš visų šeimų galva, pavyzdys.

Tarp jo dorybių yra tikėjimas, tyla, paklusnumas, pasirengimas priimti Dievo planus net ir tada, kai jie jam atrodo labiau nei bet kada slėpiningi ir nesuvokiami bei keliantys nerimą bei susirūpinimą.

Vis dėlto jis pasiliko šešėlyje net ir po savo mirties, o jo kultas ėmė plisti tik po IX amžiaus. XI ir XII amžiuose jis nelauktai suklestėjo pranciškonų mokyklose, o vėliau, XIX amžiuje, kai 1870 metais Pijus IX paskelbė jį visuotinės Bažnyčios globėju ir paskyrė jo šventę, kuri yra privaloma, kovo 19-ąją.

Nėra jokio kito šventojo, kuris būtų nusipelnęs ir galėtų, turint omenyje tai, kaip puikiai jis vadovavo šventajai šeimai, atlikti šią užduotį. Tad galiausiai popiežius Jonas XXIII, kuris buvo ypač pamaldus šiam šventajam, jo vardą įtraukė į Šv. Mišių kanoną šalia Jėzaus, Marijos bei tų šventųjų, kurių užtarimo Bažnyčia kasdien švęsdama Eucharistiją šaukiasi.

 

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011

 

 

Grįžti į atgal
Visos teisės saugomos © 2016 www.svedasuparapija.lt