Pasakojimas sielai. Džiovanio kojinės


XIX amžiuje viename Anglijos miestelyje po daugelį metų trukusio triūso gausus mūrininkų būrys baigė statyti neregėtai aukštą fabriko kaminą.

Nuo svaiginančio aukščio medinių pastolių nusileido paskutinis darbininkas.

Visi miestelėnai buvo sugužėję atšvęsti šio įvykio ir pamatyti įspūdingo reginio, kai bus griaunami pastoliai.

Tačiau vos tik lentjuosčių ir sijų pilis triukšmingai nuvirto žemėn, sukeldama didžiulį debesį dulkių, žmonių šūksnius ir juoką, visų nuostabai iš kamino išlindo dar vieno tik ką baigusio darbą statybininko galva. Žiūrovų minia nustėro, joje nuvilnijo išgąstis: „Prireiks daug dienų pasatyti naujus pastolius… Iki to laiko vargšelis mirs nuo šalčio… troškulio… alkio…“

Tarp žmonių stovėjo ir to mūrininko motina. Ji atrodė paklaikusi iš siaubo… Tačiau staiga moteris ėmė brautis pro minią ir, prisiartinusi prie kamino ir pamojusi sūnui, sušuko: „Džiovani, nusimauk kojines!“ Žmonės tarpusavyje ėmė šnabždėtis: „Nelaimėlė, iš skausmo išprotėjo…“

Moteris vėl pakartojo savo prašymą. Kad ji nurimtų, Džiovanis nusimovė vieną kojinę. Tada moteris vėl sušuko: „Išversk ją, surask mazgą ir trauk už siūlo galo.“

Vyrukas pakluso ir netrukus jo rankose buvo storas vilnonių siūlų kamuolys.

„Padaryk tą patį su kita kojine, po to surišk siūlų galus ir vieną kamuolį mesk žemyn, o kitą tvirtai laikyk rankose.“

Džiovanis įvykdė motinos paliepimą. Tada prie vilnonio siūlo buvo pririštas medvilnės siūlas, kurį žmogus turėjo užtempti aukštyn. Po to prie medvilnės siūlo buvo pririšta virvelė, o prie jos – virvė, o galiausiai – standus lynas. Džiovanis gerai pritvirtino lyno galą prie kamino viršaus ir aidint audringiems šūksniams „valio“ nusliuogė žemyn.

 

 

Tavo gyvenimas ir tavo išsigelbėjimas priklauso nuo mažų, trapių dalykų, kuriuos veikiausiai tu jau turi. Tereikia apie juos pagalvoti.

 

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“

Katalikų pasaulio leidiniai, 2016

 

Grįžti į atgal
Visos teisės saugomos © 2016 www.svedasuparapija.lt