Tėvas Stanislovas. Viltis


Kurie dalyvaujate sekmadienio pamaldose, pastebėjote, kad beveik kiekvieną sekmadienį, išskyrus adventą ir gavėnią, apeigose vartojama žalia spalva. Visos bažnytinių rūbų spalvos yra simbolinės ir reikšmingos. Balta – tai džiaugsmas, violetinė – atgaila, raudona – tai meilė (kankinių šventėse). O žalia – tai viltis. Kodėl?

Antai balandžio mėnesį jau stiebiasi žali daigai žiemkenčių dirvose, pievose. Jie mums viltingai praneš apie vasaros grožį, apie būsimą rudens derlių. Kiekvienas žalias daigelis šaukia: štai vėl žemė, lyg dosni motina, atveria savo delnus. Ji myli žemės gyventojus, ji vėl papuoš gėlėmis laukus, pripildys aruodus…

Prašau Jus atidžiai įsižiūrėti į žalius rūbus. Argi jau nepradeda seklėti, nykti vilties prošvaistės? Ar jau neatėjo laikas vėl į laikraščių tekstus, į televizijos, radijo laidas įpinti mielą, nuostabią vaižgantišką pragiedrulių sąvoką? Pragiedruliai turi ateiti!

<…> Pragiedruliai, griečiau, griečiau pažadinkite mūsų viltį! Turime išbristi iš rietenų šleikštulio, iš ekonominio liūno. Viltis prikelia, viltis išsklaido apatiją, viltis apšviečia taką, viltis atgaivina išsekusias jėgas.

 

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“

Margi raštai, 1997

 

Grįžti į atgal
Visos teisės saugomos © 2016 www.svedasuparapija.lt